Nesakyk man tiesos ir aš tau jos nesakysiu.

  Šiandien Jūsų Numylėtoji Aš išsikrasuto.

  Dabar gyvensiu ČIA.

  Šiandien Jūsų Numylėtoji Aš pas jus grįžo! [Nemeluokit man/sau/kitiems, kad manęs nelaukėt.]

  Dėl šiokių tokių nesklandumų keletą savaičių negalėjau prisijungt. O šiaip tai visai gaila. Paskutinės savaitės buvo tokios *keiksmas*, kad jums būtų patikę apie jas išgirst. Galiu garantuot. Bet. Liksit be smagybių. Trumpai apžvelgiu praėjusių savaičių naujienas [Dėl viso pikto. Kad neužmirščiau koks mano gyvenimas kietas.]

  Naujienos:

  1. Karas namuose. Karas Numylėtosios namuose baigiasi jos pergale [Kas galėjo pagalvoti...]. Gimdytojams po savaitės proto knisimo teko pripažinti, kad niekas nesugebės nuimti nuo Numylėtosios veido išraiškos “Ar atrodo, kad tai man rūpi?”. Patyręs visišką pralaimėjimą, tėvas išvažiavo į komandiruotę. Gimdytoja, dar keletą dienų pagrasinusi namų areštu [Ir panašiais visai-ne-grėsmingai-skambančiais dalykais] išvažiavo į kursus Klaipėdoj. Žinoma, mane paliko. Žinoma, aš dėl to turėjau liūdėt. Žinoma, aš šokinėjau iš laimės. Kadangi sesuo atsisakė savaitę gyvent su manim ir išsikraustė pasisvečiuot pas senelius, aš valdau namus. Štai jums ir karo trofėjus.

  2. Sporto naujienos. Mano vakariniai pasibėgiojimai dar net nespėjo prasidėti, o juos jau pakeitė kitas nežinia-ar-smagumas. Dabar vakarais lakstau paskui kamuolį su kiemo Nulėpausiais. Jie tai vadina futbolu. Rezultatai: 1) Išgirdau kokį šimtą dar niekad negirdėtų keiksmažodžių. 2) Nusidaužiau kelius ir galiu dar kokiai savaitei pamiršti trumpus sijonus. 3) Miegu kaip užmušta. 4) Suvokiau, kad visai ne prasta ta mano sportinė forma.

  3. Karas namuose 2.  Man kartais atrodo, kad aš blogas žmogus. Bet negaliu susilaikyt nepaerzinus savo gimdytojos. Aišku, galbūt taip tik pati kasu sau duobę. Bet juk taip smagu.
  Vakariniai pokalbiai prie arbatos puodelio:
  - Ką veiki?
  - Nieko ypatingo.
  - Tu juk viena esi? Neprisikvietei nieko?
  - Ai, atėjo keli draugai.
  - Ir ką veikiat?
  - Ai, nieko ypatingo. Draugamas jau 18 (nu prieš 10 metų suėjo), tai jie atveše sidro. Dabar žiūrim MTV, geriam tą sidrą, šokam ir glamžomes.
  - Nejuokinga! Kas ten yra?
  - Ai, keli draugai, sakiau jau. Susipažinom šiandien prie Maximos.
  - Tu juk žinai, kad aš galiu paprašyt, kad ateitų patikrint!
  - Maryte, Jonai, Pauliau, atlipkit vienas nuo kito! Sakiau, kad jokių svingerių žaidimėlių nebūtų! Ai, ką sakei, mamyt?
  - Visiškai nejuokinga!
  - Truputi juokinga.
  - Aeis patikrint. Taip ir žinok. Ir išvis. Atsirado. Juokutis mat. *Susidrasko ir numeta ragelį*

  4. Lietuvių kalba.  Pagaliau atkentėjau tą “žinių patikrinimą”. Nežinau ar parodžiau viską, ką žinau, bet esu įsitikinus: kai paskelbs rezultatus, keliems Nulėpausiams ausys nulinks… Hė hė, niekas kitas negali tiek žinoti apie barbarizmus, Mažąją Lietuvą ir Vydūną, kiek aš.

  5. Maistas.  Pagaliau išmokau padaryti tokį plovą, kokį reikia. Dabar jis gaunasi beveik idealus. Apie bandymus išmokti jį padaryti idealiu, geriau nutylėsiu. Dabar belieka išmokti pagaminti fucking jūros kopūstėlių sriubą, ir iš sąrašo JPTD punktas “J P mokėti gamnti” bus perkeltas iš būtinybių į privalumų skiltį.

  6. Muzika.  Šiais metais Gatvės muzikos dieną stebėjau Kaune. Kaip ir tikėjausi, nieko ypaingo nebuvo. Tie patys mianininkai kaip ir visur, mokantis 5 Mamontovo, 2 Atikos ir dar porą dainelių. Akis ir ausis paganiusi, bet visiškai nesužavėta blaškymąsį po muzikos dieną pakeičiau į blaškymasį po pramoninį kvartalą.

  7. Sėkmė. Dažniausiai man sekasi. Tiksliau, beveik visuomet sekasi. Ir šįkart, likus dienai iki kompiuterio katastrofos, kilo mintis susikelti svarbiausius dokumkentus iš kompiuterio į  flešiuką. Taip ir dariau. Ir tuomet sėkmė pakišo man koją. Kalė. Ir pakišo kaip reikiant - Folderis Roarw buvo truputi per didelis, todėl įkėlus jį, nebebuvo vietos vienam labai labai labai svarbiam daiktui. Aš, kvaiša, neatkreipiau į tai dėmesio. Kitą dieną kompiuteris mirė, nusinešdamas kartu ir tą tikrai-ypatingai-svarbų dokumentą. Todėl dabar aš ariu kaip arklys, bandydama jį sutvarkyti iš naujo. Ką gi, vis dėl to sėkmė manęs visiškai neapleido. Bent jau folderis Roarv buvo išgelbėtas.

  Kad jau apie Roarv prakalbom, tai lėksiu. Manding, nieko, ką reiktų prisiminti, daugiau neįvyko. O kas pas jus naujo? [Jūs juk suvokait, kad tai retorinis klausimas, taip? Į jį atsakyt nereikia. Bent jau mano blog'e tai tikrai.]

 P.S. - Kas pasidarė su blog’o pagrindiniu puslapiu? Aš žinau, kad be manęs netvarka darosi, bet kad šitaip… 
 P.S. - Kiek jūs įrašų prirašėt kol manęs nebuvo… Kadanors perskaitysiu. Gal.

Šiandien lengvai nusikalusi nuo kojų - Jūsų Numylėtoji Aš.

 
Jūsų Numylėtoji Aš kartą per mėnesį suvokia, kad gali ir su merginomis
smagiai pasibūti. Šiaip Jūsų Numylėtoji nelabai moka bendrauti su merginomis.
Dauguma jų yra linkusios labai daug kalbėti [Kas varo JNA į neviltį] ir nieko
nepasakyti. O Jūsų Numylėtajai žymiai malonesnės sakinių, sudarytų iš penkių
žodžių, blevyzgos.

 
Taigi šiandien mergaičių vakarelis. Žinot, toks kaip pas
“Nusivylusias namų šeimininkes” antrąjam sezone. Jūs juk žinot. Na,
kai Pirmoji visą rytą tvarko namus, Antroji perka šokoladą, Trečioji ieško vyno,
o Ketvirtoji ruošia krabu salotas. [Gerai gerai, visi žino, kad aš esu ta
Ketvirtoji ir už mane salotas ruošia tetulė "Maxima". Bet š, čia
vieša paslaptis]. Tada visos keturios susirenka ir linksminasi.

 
Popietę visos sušliaužėm pas Pirmają. Visų pirma, tradiciškai,
pasidalinom naujienomis. Kas naują Aplle nusipirko, kad teisių neišlaikė, kas
surado naują GYvenimo-meilę-numeris-8, kas užsinorėjo tapt blondine…

 
Paskui sekė vyriokai. Taip, tik merginos per pusvalandį sugeba apšnekėti
tiek vaikinų [Taip taip, ir tave.].

  - Nu nu, kaip
Tas?

  - Daugiau-niekada-gyvenime.

  - Aha, sakiau
kad taip bus! Visi jie vienodi.

  - Pala, tai
dabar aš jį galiu imt?

 
- Neimk, tau reikia Ano.

 
- Aha, kaip tau Anas?

 
- Jis mielas. Ir akys gražios.

 
- Kokios dar akys, apie šikną pasakok.

 
- Nu normali ta šikna.

 
- Bet žinot su kuo Jis mėtės prieš porą mėnesių?

 
- Nu nu.

 
- Pasakok.

 
- Jaučiu su kokia šliundra.

 
- Am… Su manim.

 
- Hė hė, tipo atsiprašau.

 
- Bet jis lievas.

 
- Taigi dar Tas yra.

 
Ir taip toliau. Kai apšnekėjom visų iškalbą, akis ir šiknas, išsijuokėm
iš visos vyriškos giminės ir jos galimo išnykimo. Paskui baisiai
susirūpinusiais veidais stuksenom į stalą. [Taip, mes puikiai suvokiam, kad
vyriškai - mūsų gyvenimo gėlės. O mes sodininkės.]

 
Ir žinoma. Kokia tuštybių mugė be šmutkių.

  - Ė,
man reikia laikrodžio. Pasiūlymų bus?

 
- Žinau žinau. Mačiau tokių su blizgučiais, fantastiški.

 
- Ji ne tu, kad blizgučius nešiotų. Tau reikia kokio elegantiško,
dailučio.

 
- Ne! Sportinio reikia.

 
- Ne. Imk tokį kišeninį, galėsi dar kokio Saldučio nuotrauką įsiklyjuot.

 
- O, čia jau idėja.

 
- Tik nepirk juodo. Imk kokį spalvotą.

 
- Jo, raudoną su baltom rodyklėm.

 
- Durnes, juoda - klasika. Imk tik juodą.

 
- Nu, sakyk, kurios klausysi?

 
- Am… Gal pati kaip nors apsispręsiu.

 
- Taip, pati geriausiai nuspręsi. Imk sportinį sakau!

 
Apšnekėjusios naujienas, vyriokus ir šmutkes galėjom baigti oficialią
dalį ir pradėt tikrasias linksmybes.

 
Pokeris!

 
Visos kalbos baigėsi. Buvo tik didelis stalas, butelis vyno, šokoladas
ir vanilinių cigarečių dūmai [Aš kartais galvoju, kad per tokius pasisedėjimus
prisivalgau dūmų tiek, kiek pora vidutinių rūkorių. O kas baisiausia, man tie
dūmai jau net nebetrukdo.]. Tylą pertraukia eiliniai “Keliu”,
“Metu”, “Dyl” ir neeiliniai “Po velniais” bei
“Ou jė.”. Šįvakar visos buvom kaip niekad azartškos. Neužilgo likom
dviese. Aš ir Antroji. Kaip visuomet. Aš turiu puikius blefavimo įgūdžius ir
puikų tu-nieko-nesuprasi veidą, o ji už liemenuko užsikišusi Fortūną. Ji niekad
neblefuoja. Ir visad gauna geras kortas.

 
Taip mes ir žaidėm. Kai jau pradedu plot, ji pastato savo likusius
žetonus ir su pilnu namu nušluoja mano porą porų. Kai jau skaičiuoju paskutines
minutes, mano du karaliai išgelbėja. Ir taip iš naujo. Ir galiausiai ji
pasidavė. Jos divejų porų neužteko nupūsti mano būgnų penketuko ir aš laimėjau.

 
- Statau viską.

 
- Dyl.

 
- O štai ir mano dvi poros. Turi geriau?

 
- Hė hė, o tai tipo ne. Spalvota eilė.

 
- Fak!

 
- Ou jė.

 
- Kad tave kur!

 
- Kur tik nori. Statai man vyną.

 
Pažaidusios, ištampiusios viena kitai nervus, ramiai prisėdam su arbatos
puodeliais ir dar kartą apšnekam bernus, šmutkes, naujienas ir žaidimą.
Galiausiai susitariam pas kurią kitą kartą žaisim ir ramiai išsiskirstom.

 
Iš tiesų tai tokie vakarai suteikia daug džiaugsmo. Mergaičių vakarėliai
yra gėris. [Taip, gėris tol, kol vyksta ne dažniau nei kas mėnesį. Paskui
kalbos apie šmutkes ir bernus užknisa galutinai.] Bet kol kas tai dar viena
visai nebūtina, bet baisiai maloni tradicija.

Šiandien į valias prisituščiažodžiavusi, Jūsų Numylėtoji Aš.

  Jūsų Numylėtoji Aš šeimininkauja viena namie.
  Ir mane vėl kankina keista nemiga, kuri pasireiškia kėlimusi ankščiau net už vištas - apie 5 ryto. Tai jau pradeda knisti. Smarkiai.
  Todėl aš sėdžiu ir paišau baisiai nuvargusias psichodelines avis.

  Paskui lekiu prie veidrodžio, žiūrėt ar neatrodau taip pat baisiai. Ne, aš dar normoje. O žinot, kai nupiešiu 1001 avį, tada padarysiu su jomis ką nors įdomaus. Arba ne.
  Mąstau, kad reikia parašyt jums ką nors smagaus, bet aš nekūrybinga šian. Užtat rytoj esu pakviesta dalyvauti kažkokiam baisiai mandram olandų-lietuvių tyrime. Turbūt bus smagu. Bus smagu man - bus smagu jums.
  Šiandien 2 kartus į duris skambino bulvių prekeiviai, kaimynė prašė druskos, Kaimynas prašė flash’o, kažkokie santechnikai prašė rūsio raktų. Ir dar kažkas kažko norėjo prašyt, bet jau net nėjau žiūrėt. Aš ne labdaros organizacija, po velnių.
  O šiandien nusprendžiau, kad atidaryti dėžutę “Al Capone” būtų geriausias sprendimas tokiam vakarui. Jos visad nuteikia keistai.
  O dabar, jeigu galutinai nepaskęsiu dūmuose, eisiu parašyt kokią makabriškai grotestišką poemą. Apie tas pačias Al Capone.

Šiandien nedarbinga Jūsų Numylėtoji Aš.

  Nu negaliu nepacituot.
  Antanas Poška.

  - Aš esu tobuliausias tvarinys visoje dangaus kūnų sistemoje, - giriasi kirminukas.
  - Aš esu stebuklų stebuklas, - nenusileidžia viltis.
  Koks bebūtų žmogus, kirminas jį suėda.
  Koks bebūtų nusiminimas, viltis jam pakiša išsigelbėjimo šiaudą.
  Vergas nusilenkia prieš valdovą ne tam, kad jį pagerbtų, bet todėl, kad jis vergas - jo vidinė veiksmų harmonija verčia jį taip daryti.
  Viltis ne tam, kad suteiktų svajonių išsipildimą, sustiprintų žmogų, bet tam, kad pasityčiotų iš jo naivaus tikėjimo.
  Bet mes ją garbiname.
  O to, kuris mus naikina, nekenčiame.
  Taip.
  Jie abu turi lygias teises didžiuotis.

  Jūsų Numylėtoji Aš visad turi ką veikti.
  O balandį ir gegužę - ypač. Šitie du mėnesiai visuomet buvo neypatingai laukiami mano gyvenime, nes jie amžinai būna prikišti darbų darbelių/reikalų/vasaros planų ir dar visko daug.
  Visų pirma aš turiu suprast, kas su manim darosi. Jeigu aš nusistatau žadintuvą 7.00, o atsikeliu 5.40, čia jau nebe gerai. Jeigu aš taip atsikeliu kartą per mėnesį, tai dar puiku. Bet jeigu aš antrą savaitę šitaip keliuosi - kažkas negerai. Aišku, smagu džiaugtis rytine ramybe namuose, bet kai 22:00 jau pradeda merktis akys - nieko gero nėra. Nors šiaip ankstyvi rytai yra smagūs. Pats darbingiausias/kūrybiškiausias/jaukiausias paros metas.
  Visų antra aš turiu pagaliau sudalyvaut tam lietuvių kalbos *labai mandras žodis*. Ir ten aš sudalyvausiu puikiai. Visų pirma todėl, kad tikrai ruošiuosi kaip niekad. O visų antra todėl, kad reikia sumalt į dulkes kelis Nulėpausius. O visų trečia, sudalyvausiu gerai, nes juk dalyvauju Aš. Aš visur sudalyvauju gerai, jeigu tik noriu.
  Visų trečia. Reikia nustoti blevyzgoti per pamokas ir pradėt mokytis. Ir reikia pradėt lankyt visas pamokas. Namuose aš visad mokslams laiko skirdavau visai mažai [gerai, dažniausiai išvis neskirdavau], bet buvau nutarus, kad per pamokas dirbsiu kaip žmogus. Kaip aš dirbu per pamokas dabar, galima nuspręsti atsivertus bet kurį sąsiuvinį:

  Taigi reikia susiimt ir pasikelti vidurkius prieš mokslo metų pabaigą. Nes vasarai turiu nemažai planų. O planus su palankiu tėvų požiūriu įgyvendinti lengviau. O geri pažymiai panaikina dar vieną trukdį geram tėvų požiūriui. Taigi. Jokių biliardų, kryžiukų nuliukų, dainų žodžių, blevyzgų ir paišalionų. Jūsų Numylėtoji Aš bent tą porą mėnesių mokysis/
  Visų ketvirta man dar reikia galų gale galutinai sugalvoti kokio aš noriu laikrodžio ir eiti į medžioklę. Kadangi paskutinis laikrodis puikiai derėjo prie mano rankinės ir batų [prie nieko kito nederėjo], nusprendžiau šįkart labai dėmesingai rinktis. Nes laikrodžiai man patinka. Tik aš tikrai neįsivaizduoju kokio noriu dabar.
  Visų ketvirta esu prisižadėjus nubraižyt geneologinį-žmonių-skirstymo-į-kultūras medį. Kokį vakarą [Arba parytį] reiks prisėst ir dorai paruošti visuomenės supažindinimą su Nulėpausiausiais ir kitais individais.
  Visų penkta seka darbai, kurie nėra labai svarbūs. Taigi dar reikia rasti tikrai gerą žiebtuvėlį Snobui [Turiu dar 2 mėnesius tam. Bėda tik tame, kad net neįsivaizduoju koks yra geras žiebtuvėlis], pa-velnia-advokauti  apie tai, kuo melagystė gersnė už teisybę, nusipirkti naują gerą parkerį ir susitvarkyt nuotraukas.
  Kol kas tiek nusimato darbų artimiausiu metu. Aišku, atrodo visai ne daug, nes tokiems įtempties mėnesiams kaip balandgegužis. Bet žinant, kad darbų sąrašiukas pasipildo maždaug kas dieną, drįstu teigti, kad tai tik pradžia. O gera pradžia pusė darbo [Gera šikna - pusė kūno]

Šiandien apie laikrodžius svaičiojanti, Jūsų Numylėtoji Aš.

  Jūsų Numylėtosios Manęs šiandien užklausė kuo ji vadovaujasi savo gyvenime.
  O savo gyvenime aš vadovaujuosi taisyklėmis [Šiaip vadovaujuosi savo norais. Bet tie norai neturi prieštaraut taisyklėms.] O tas taisykles, žinoma susikūriau pati. O kaip gi kitaip. Dėka šių taisyklių galiu lipt ant stalo ir šaukt kaip puikiai aš gyvenu.

  Jūsų Numylėtoji Aš visad sako “Ruoškis blogiausiam. Geriems dalykams pasiruošimo nereikia”.
 
  Taigi ruošiausi klaikiai-seilėtoms-šeimyniškoms-Velykoms-su-krūva-Nulėpausių-giminaičių. Gavau visai neblogą savaitgalį.
  Šeštadienio rytą visa šeima jau sėdėjo kaime ir ruošėsi pas gimines : dažė kiaušinius, krovė šokoladinius zuikučius ir užsirašinėjo ką galėtų pasigirti per pasigirkime-kokia-mes-šaunūs pasisėdėjimą. Tuo tarpu aš ieškojau mp3, knygų ir kitų dalykų, padėsiančių tas Velykas ištverti. Galiausiai nusprendžiau, kad seilėtos giminės šventės ne man ir aš niekur nevažiuosiu.
  Truputis vaidybos, galvos skausmas ir siaubingai tvirtas “Aš. Niekur. Nevažiuosiu”, ir aš jau išlydžių šeimą pas gimines. Žinoma, gimdytojai negali palikti manęs ramybėje,  todėl kompanijos palaikyti atsiuntė devynmetį pusbrolį Boleką. [ Vaikai iki 10 metų skirstomi tik į Liolekus ir Bolekus. Liolekai pasmerkti tapti Nulėpausiai, o Bolekai dar turi šansų papildyti normaliųjų gretas.]. Mano pusbrolis yra Bolekas, ir jau dabar rimtai pretenduoja į Naglų-Flegmų kategoriją. Ir šiaip, jis yra vienas iš nedaugelio vaikų, kuriuos aš pakenčiu. Bolekas tylus, lėtas, protingas ir naglas. Užaugęs turi daug šansų tapti misantropišku flegmatiku [Arba ne. Bet aš pasistengsiu.]

  Kadangi mes jau švenčiam drauge, nutarėm švęsti taip: šeštadienį darom ką nori Bolekas, o sekmadienį vadovauju Aš. [Šiaip galėjau sėkmingai varinėti tą vaiką visą savaitgalį. Bet, po velnių, man jis tikrai patinka.]

  Taigi šeštadienis prasidėjo Boleko žodžiais:
  - Vajėzau, aš pirmą kartą švęsiu kaip žmogus ir be žmonių. Tokių Velykų tu dar niekad nebūsi turėjusi.
  Ir jis neklydo.

  Pirma nusprendėm, kad kiaušinių nedažysim. Ant stalo mėtėsi keli palikti gimdytojų, nutarėm, kad juos ir suvalgysim. Ryt ryte. O visą dieną misim kaip reikiant - Bolekas guminukais, Aš - irisiniais saldainiais.
  Privalgęs blynų, Bolekas tapo truputi aktyvus ir užsitempė mane ant stogo.

Kiek naktų mano ant to stogo prasedėta, kiek kojų išsinarinta…

  Ant stogo lipom ne šiaip. Nuo jo atsiveria puikus vaizdas į upę ir gandralizdį. Mums abiems patinka gandrai. Taigi sedėjom ten kokį pusvalandį. Aš gurkšnojau kavą, o Bolekas murmėjo kažką apie varles, gandrus ir kūdikius.

B: “Žiek žiek, tas gandras žiūri į mus!”

B: “Jaučiu varlę parnešė. Jie prancūzai”

B: “Jie rezgė planą, o paskui padėjo kiaušinį, taip?”

  Pasidžiaugęs gandrais ir nusibrozdinęs visas galūnes [Po velnių, galvojau, kad tas stogas bus paskutinis to vaiko matytas vaizdas] Bolekas užsimanė į pievas. Sėdėjom po kriauše ir stebėjom varlytes, rupūžę, skruzdelytes, vorus ir kitus  neaiškius padarus, kurie Bolekui kėlė siaubingą susižavėjimą.

B: “Hi. Hi hi hi. Hi hi.”

B : “Rupūžės nemoka šokinėti. Ir dar jų akys kreivos, taip?''

  Tada suvokiau, kad jeigu devynmetis sugeba pratylėti 20 minučių, jis tikrai vertas išaugti iš Boleko kategorijos. O kai Bolekas atnešė man žibučių, aš visiškai susilydžiau ir išdidžiai pranešiau, kad dabar jis bus Naglas-Flegmatikas. Bolekas nesuprato kas tai, bet buvo laimingas.

-Bolekai, tavo lūpos padažytos???
- Ai, man sesė leido. Čia braškinis. Nori?
- o_O. Daugiau taip nedaryk. Aš rimtai.

  Vakarui atėjus nusprendėm nuotykių paieškoti palėpėje. Čia ta vieta namuose, kur aš galiu knistis valandų valandas. Radom senų laikraščių, sąsiuvinių, natų, negyvą pelę, triūbą, kažkokią kepurę ir krūvą 1930 metų žurnalų su reklamomis, kurių nei vienas nesupratom. Smagiausia buvo apie anglus.

Nusprendėm, kad mes praeitam gyvenime buvom anglai.

  Nuotykių daugiau neradom, užtat radom… koją. Tiksliau 2. Taip, tarp natų ir senų kilimų gulėjo dvi prosenelio medinės kojos. Jas pamačius net aš sekundei sustingau iš baimės. Apie Boleką nekalbu. [tas vaikas dar ilgai nekels KOJOS į palėpes.]

B: “Amm… A… Davai jau einam į apačią, aš valgyt noriu…”

  Išgąsdinti palėpės lobių, nusprendėm likusią dalį vakaro praleisti ramiai. Patogiai įsitaisėm ir žiūrėjom “Mr. Brooks”. [Tas filmas fantastiškas. Ir ten yra Kostneris. Taip, js irgi sėdi mano folderyje "Roarv" ]. Leidau Bolekui išgerti draudžiamos kakavos [Tada nesusimąsčiau, kad nuo jos jis gali mirti. Anyway, Bolekas dar gyvas.], o pati gurkšnojau kavos su romu.

B: “Jis senas. Bet jeigu užsidėtum tą raudoną suknelę ir kokius didelius batus, galėtumėt eit į restoraną.”

  Po filmo dar pasiklausėm Sinatros, pašnekėjom apie Niujorką ir ėjom į lovas. Įtikinau Boleką, kad jokios kojos arba kitos galūnės jo neužpuls, ir nuėjau miegot. Sapnavau, kad Svaras man vedė chemiją [Taaaip, jeigu tai būtų tiesa, chemija būtų mėgiamiausia mano pamoka.]

  O sekmadienis buvo mano. Priėmiau Boleką į savo lovos kojugalį ir mes visą dieną iš jos nelindom. Valgėm kiaušinius, gėrėm arbatą, žiūrėjom Poną Puoro [Man patinka įžvalgūs vyrai, o Bolekui juokingi ūsai.] ir mokėmės. Mokėmės mokėmės ir dar truputi mokėmės. Bolekas fotografuoti ir kažkokį eilėraštį, o aš lietuvių kalbą.

B: “Kai pamatysi žodį su y, gal gali jį perskaityti garsiai?
Nes dabar visur atrodai kaip truputi šikna.”

  Vakare Bolekas išvažiavo. O aš sėdėjau, glosčiau katiną ir mąsčiau. Jeigu visas pavasaris bus toks kaip Velykos, tai jis tikrai bus fantastiškas. Ne kitaip.

   Šiandien Jūsų Numylėtoji Aš suprato, kad artimiausiu metu namų
šeimininke ji nebus ir kad  nemoka
priimti nedžiugių naujienų.

   Taigi taigi.
Šiandien Snobadienis. Tiksliau Snobarytis. O jeigu išvis tiksliai
Snob-vėlyvas-pusrytis [Čia maždaug "Aš atsikeliu, tampu panašus į žmogų ir
išvažiuoju pas tave, o tu atsikeli, tampi panaši į žmogų ir lauki manęs. O tada
mes valgom.].

  Paskutiniu metu  mūsų pasisėdėjimai prarado savo jaukų
nuobodulį ir mes nebe sugebam tiesiog-pabūt-be-jokių-nuotykių.

  Žinoma, kad nuotykių
bus ir šiandien turėjau suprast jau tada, kai pasirašiau dėl jūros kopūstų.

  Tiksliau, kai
sutikau virti jūros kopūstų sriubą. Aš tikrai nemoku elgtis su tais
kopūstėliais, kad ir kaip juos mėgčiau.

  Taigi 9.40 Aš jau
sedėjau panaši-į-žmogų ir sulaukiau Snobo. Su visais gėriais, reikalingais tai
velnio sriubai. Kaip bebūtų keista, gaminti man vienai nereikėjo. Snobas maloniai
[Nė velnio] pasisiūlė pagelbėt [Pyyyp. Įsidėmit šitą faktą.]. Taigi mes
darbavomės virtuvėje apsikrov3 kulinarijos knygomis ir jūros
kopūstėliais.Pradžia buvo gera. Aš supjausčiau morkytes, atšildžiau
kopūstėlius. Jis supjaustė bulvytes, iškuisė mano spintelę ieškodamas sojos
padažo. Suradau ir lauro lapų, ir pipirų, ir prieskonių jūros gėrybėms [Tada
dar galvojom, kad kopūstėliai yra jūros gėrybė. Dabar tai bus jūros ne-gerybė.]
Stebėjau svogūną pjaustantį Snobą ir suvokiau, kad verkiantys vyrai nėra žavu.
Net jeigu verkia Snobas.

  Užkaitėm vandenį ir
gerdami metų arbatą laukėm kol jis užvirs ir mes galėsim sumest visas gėrybes
ir laukti savo sriubos. Kulinarijos knygą numėtėm į šoną, nes “kiekvienas
asilas sugebės ir be knygos sumest kopūstėlius į vandenį”. Čia ir buvo
baisiausia klaida. Kadangi mes nesam asilai, sumesti mes nesugebėjom. Tiksliau
sugebėjom, bet tikrai ne taip kaip reikėjo. Pasirodo, kopūstėlius reikėjo
sudėti tik likus 10 minučių iki sriubos išvirimo, kai bulvytės ir morkytės jau
bus išvirusios. Aišku pagal mūsų logiką pirmenybė svarbiausiems - kopūstėliams.
Sumėtėm viską į puodą, nustatėm laikrodį ir laimingi nuėjom žiūrėt į Saldutį
bei “tą-seksovą-blondinę” [Kuri net  nėra blondinė. ]

  Paspoksojom ir
grįžom į virtuvę. O ten… Kopūstėlių sriubos nėra. Užtat turim kopūstėlių
košę. Pats didžiausias kopūstėlių privalumas - grožis, dingo. Aišku, mes
negalim taip lengvai nuleisti rankų.

  - Kažkaip ne taip
turėjo viskas atrodyt, ane? Šeimininkė didžioji.

  - Šeimininkavom abu,
didysis.

  - Rimtai. Pala. Ar
mes negaminom “Tirštos kopūstėlių sriubos”?

  - Am…. Ne.

  - Gaminom gaminom.

  Taigi įsikalėm sau į
galvą, kad būtent tiršta sriuba ir turėjo gautis. Skonis jos buvo neblogas.
Trūko tik vieno dalyko - sojos padažo. [Didžioji klaida nr2.]. Nuo padažo mūsų
sriubytė-košytė įgavo gražų atspalvį. Ir siaubingą skonį.

  Sėdėjom ir
apsimetėm, kad valgom sriubą, kuri net nebuvo panaši į sriubą. Čia supratau,
kodėl gaminti kartu yra gerai. Jeigu būčiau gaminusi viena, Snobas būtų visą
ateinantį mėnesį iš manęs šaipesis. Dabar negalėjo.

  - Bet galėjo būt ir
blogiau, - knaibčioja jis sriubytę-košytę.

  - Manai?

  - Aha. Reikėjo man
mažiau to padažo dėt. [Pyyyyyp pyyyyp. Dar prisimenat praeitą faktą? Tą irgi
įsidėmėkit.]

  Mūsų vėlyvi
pusryčiai baigėsi tuo, kad sėdėjom ir valgėm šaldytuve rastus marinuotus
agurkėlius. O tie kopūstėliai turėjo būt tokie skanūs būt… Aišku, dėl visko
kaltas Snobas.

  Taigi sėdėjom,
valgėm agurkėlius ir pradėjom eilinį pokalbį iš serijos “Papasakok ką
veikei visą mėnesį, o aš išsišaipysiu”. Kadangi buvau visai alkana ir
visai nusivylusi, iš Snobo pasakojimų apie nuotykius su Naująją-Meile [Kurios
negalima vadinti Šliundra. Nes ji yra protinga. Ir dar Snobo kursioke. Ir
„šįkart čia bus rimta meilė“] ir iš jo teorijų apie netolydumus išsišaipiau su
didžiausiu užsidegimu. O jis kažko nedegė noru iš manęs šaipytis [Pyyyyp pyyyp
pyyyp. Paskutinis lašas. Per daug faktų.]

  Tada suvokiau, kad
kažkas ne taip. Snobas nepadeda gaminti, Snobas neprisiima atsakomybės už bėdas
ir, po velnių, jis tikrai nepraleidžia progos pasišaipyt.

  - Kas tau šiandien
yra?

  - Nieko.

  - Ach taip. Tu
staiga supratai, kad nori tapti geru žmogumi ir dabar elgiesi labai mielai?

  - Ne nu. Gerai.
Sėsk.

  Tas “sėsk”
man visai nepatiko. Žmonės neliepia atsisėst, jeigu nori pranešti kokią  džiugią naujieną.

  Atsisėdu.

  - Bla bla bla bla.
Ir tada, pavasario pabaigoj išvažiuoju į Dresdeną. [Ir čia ta baisi naujiena?
Pf]

  - Nū.

  Snobas tyli.
Kažkodėl manau, kad tikėjosi sulaukti truputi jautresnio mano atsakymo.

  - Dresdenas
Vokietijoje.

  - Ot naujiena.

  - Manęs nebus visą
vasarą.

  - Sakei jau.

  Snobas vėl tyli.
[Kas jam yra? Man verkt pradėt dabar reikėjo, ar kaip?]

  - Ne nu ******,
kokia tu šlykšti merga esi. Negaliu. [Snobas grįžo, hip hip hurei.]  Aš tau pasakau, kad nematysi manęs 3
mėnesius, o tau visiškai nusispjaut. Aš visą dieną gražiai su tavim elgiuos,
kad tau širdį mažiau skaudėtų, o tu… Galėjai bent pavaidint, kad liūdna.

  - Ooo, Snobe, kodėl?
Kodėl tu mane palieki? Aš be tavęs neišgyvnsiu. Neišvažiuok, prašaaau.

  - Slidi slidi
mergiščia. Pašnekėsi čia su tavim gražiai… Paduok agurkėlį geriau.  Ir pagarsink muziką.

   Ir tada Snobas
grįžo. Tada liepė iš naujo pasakot kas pas mane įvyko, kad galėtų išsišaipyt,
dar apkaltino, kad vis gi aš tos sriubos nemokėjau išvirti. Galiausiai
išsišaipė iš pusės vyriokų folderyje “Roarv”. Tada jo širdies
skausmas dėl mano nejautrumo atlėgo ir jis išvažiavo. Prieš tai dar kartą
išsišaipęs iš mano bėdų su kietuoju tėveliu.

  O aš sėdėjau,
bandžiau mūsų sriubytėje-košytėje rasti kokį sveikesnį kopūstėlį ir dar kartą
supratau - jeigu nemalonus vyriokas staiga tampa maloniu - gero nelauk. Visada
taip. Įsidėmėkit. 

__________________________________________________

• P.S. Šiandien morališkai ruošiuosi baisiai-seilėtoms-ir-šeimyniškoms-Velykoms-kaime.
  
• P.P.S. O kodėl į jūros kopūstėlių sriubą reikia dėti sojos padažą?
  

Šiandien alkana išlydėjusi Snobą, Jūsų Numylėtoji Aš. 

  Šiandien Jūsų Numylėtoji Aš suprato, kad su kuo didesniu nusivylimu ji rašo, tuo jums labiau tai patinka [Ir tai yra žavu. Blogosferos individai dar nėra visiškai degradavę ir sugeba linksmintis stebėdami kitų nelaimes.]
   

  Dar šiandien Jūsų Numylėtoji Aš suprato, kad jos namuose - vidutinio amžiaus krizė [VAK]
  “Vidutinio amžiaus krizė - problema, su kuria tam tikrame amžiaus tarpsnyje susiduria visi vyrai”. Tegul ir duriasi, pasakysite jūs. Aš irgi taip būčiau pasakiusi prieš kelias savaites, kai ta krizė dar nebuvo atslinkusi į mūsų namus. O mūsų namuose jau antra savaitė tegyvenu Aš ir mano tėtis. [Apie tai byloja amžinai tuščias šaldytuvas, palikta vonioje šviesa, alkanas katinas ir dar daugybė smulkmenų.] Per tas porą savaičių aš sugebėjau susipažinti su savo tėčiu. Tikrai taip. Paskutinius metus maniau, kad jis tėra darboholiška namų interjero detalė, kuri dienomis dirba, vakarais miega, o naktimis žiūri televizorių ir rūko. Šiandien supratau, kad tai interjero detalei VAK. Ir kad jis dabar tobulas/jaunatviškas/kietas tėvelis. Ir kad tai yra baisiausias dalykas namuose.
  Kas byloja apie VAK?

I. Kaip jis atrodo?
   Tada. 
  Anksčiau mano tėvas rengėsi normaliai. [Ta prasme man nebūdavo gėda su juo išeit į miestą]. Na žinot, 10 skirtingo mėlynumo/baltumo marškinių, tiek pat skirtingo pilkumo/juodumo švarkų, keli juokingi megztiniai ir trys poros visiškai vienodų rudų/juodų batų.  Ir pilna spinta mano pirktų kaklaraiščių [Patikėkit, jūs nenorit žinot su kokiu užsidegimu aš einu pirkt kaklaraiščių]
  Dabar.
  - Tėtis apsiprekino! - šaukia tėvas kraudamas maišus iš mašinos.
  Pilkas džemperis su varlytėm, žali marškiniai su užrašu “Im, your boss, baby”, languotas džemperis, dryžuotas džemperis, žydri marškiniai, taškuoti marškiniai, žali sportbačiai, balti sportbačiai. [Patikėkit manim, jūs nenorit žinot kaip jis dabar atrodo...]

II. Ką jis žiūri/klauso?
  Tada.
  Anksčiau tėvas žiūrėdavo tik žinias, CNN, dokumentiką ir karinius/istorinius filmus. Dabar jis žiūri MTV. Nuo ryto iki vakaro. Ir kas baisiausia, jis žiūri ir dainuoja [Patikėkit manim, jūs nenori išgirsti kaip jis dainuoja...]. Jis net žiūri “Byvį ir Tešlagalvį” ir kvatoja kai Byvis klykia “I'm CornHolio”, nors net nesuvokia ką tai turėtų reikšti.

III. Apie ką jis šneka?
  Tada.
  - Kaip mokslai?
  - Girdėja iką Butkevičius sakė?
  - Naftos kaina krito.
  - Kaip mokslai?
  - Padėk surast poperius.
  - Žinai kiek pelną padidinom?
  - Kaip mokslai?
  Dabar.
  - Kaip su bernais?
  - Ko neini į šokius?
  - Kaip ta daina vadinas, kur klipe aplink pardavėją pusnuogės panos staiposi, noriu atsisiųst į telefoną?
  - Kaip su bernais?
  - Nori sidro nupirksiu?
  - Kaip su bernais?

IV. Ką jis siūlo?
  Tada.
  - Žiūrėk žiūrėk, knyga “mokykis chemijos savarankiškai”, nori nupirksiu?
  Dabar.
  - Ko tu jokio berniuko nepasikvieti? Aš jus palikčiau vienus visam vakarui. O gal ir ilgiau, hi hi hi.

V. Kaip jis vertina tavo amžių?
  Tada.
  - Tu dar esi mažas vaikas. Ir nevaidink čia suaugusios. Išviso. Ir būsi tokia geriausiu atveju dar 2 metus.
  Dabar.
  - Vajėzau. Tau 17, o tu šneki kaip nusivylus namų šeimininke!
  - Amm… Man 16.
  - Aš taip ir sakiau.
  - …
 
 VI. Nu dar pasiskųsk. Kas dar?
   Jis eina per miestą ir apšnekinėja bernus!
   - Žiek žiek, tas neblogas. Ane? Hi hi hi.
   - Teti…
   - A nepatinka tau tokie? Nu nesvarbu. O kaip šitas, tas tai tikrai tau patiks.
   - Ne.
   - Tada va tas tai tikrai tavo.
   - Jo, tas neblogas. Tfiu, norėjau pasakyt baik!
   - Nori aš tau gausiu jo numerį?
   - Baik. Dabar.

 VII. Dar turi dėl ko skųstis?
   Jis nori tokio kaklaraiščio “kaip tas reperis klipe su Rihijana”! [Patikėkit, jūs nenorit pamatyt to kreminiai-auksinio kaklaraiščio]
   Jis naudoja mano laką plaukams!
   Jis bando kalbėti “kietai”!

  VIII. Gerai. Dabar papasakok apie tai, kas galutinai sudaužė tavo širdį.
   Jis nusipirko dažų. Violetinių. Purškaimų. Ir išpurškė kaklaraištį. Tą kaklaraištį, kurį aš padovanojau. Tą pati gražiausią, kokį esu mačius. Ir jis išpurškė tą kaklaraištį!

   XI. Kas dabar?
  Dabar kenčiu.

  X. O kas dabar bus?   
   Va to nežinau. Arba grįš gimdytoja, padarys tvarką ir aš atgausiu ramybę. Arba jis susidės su kokia sekretore. Bet tada aš irgi gausiu ramybę. Taigi abu variantai man tinkami. O dar ir trečias yra. Rytoj Snobadienis. Aš atsversiu Snobą namo, jis labai negražiai paaiškins, kodėl virš-keturiasdešimt-metis neturėtų elgtis kaip -niolikmetis, tėvas bus sugniuždytas, bet po kelių dienų aš atgausiu ramybę. Vis dar svarstau kurį variantą rinktis. 

  XI. O išvados?
   Ką gi. Galit mane pasveikint. Aš turiu tokį tėvelį, apie kurį svajoja dauguma Nulėpausių. Jis modernus, šiuolaikiškas, kietas. Pasveikinot ir užteks. Dabar grąžinkit man mano darboholišką interjero detalę!

   O jeigu kalbant rimtai tai namuose baisu. Ar ne aš turėčiau maištaut, lipt per galvą ir visaip kitaip išsidirbinėt? Ar ne jis turėtų mane prižiūrėt? Kodėl namuose vaikas esu ne aš, o mano tėvas? Ir išvis. Man tėvų vaidmuo nepatinka. Iš iš vis iš vis ką man daryt?

   Kiek trunka vidutinio amžiaus krizė?
_______________________________________________________________

• P.S. Apie mane jau rašo Karštas Naujienas. Jaučiat jėgą?
• P.P.S. Pacane, tu turi tai išgirst. Maksimoje yra sausainių dėžutės su Elitinio (to jaunesnio/baisesnio) atvaizdu! Kada tavo gimtadienis?